Skrydis... Skrydis... Mes jau atskridom? Ai ne, mes ką tik įlipom. Kvaiša. Tiesiog apimta euforijos kvaiša. Atsisėdau su Ami. Tėtis ir mama dviese.
- Ach, argi tai nėra nuostabu? - paklausiau Amandos.- Tikrai.. Geriau nebūna. - ji nusišypsojo. Kiek laiko užmigti negalėjau.. 15 minučių... 30... 40.. Ai, gal jau metas miegoti, kiek čia lauksiu. Ir užmigau.
------------
- It's time to get up... It's time to get up.. We are at London... !! - suriko kažkas į ausį.
- M? - atsipeikėjau. Prieš mane stovėjo Ami.
- Einam, jau laipina žmones.
- Oi.. Ilgai miegojau?
- Visą kelionę.
- Aš išbadėjusi,- tariau tėvams.
- Nueisim kur papietauti.
- Oj, ačiū dievui, nes būčiau mirusi. Kiek valandų?
- Apie 15 valandą.
- Gal sutiksim juos? - drebėjau.
- Gal.. - neviltingai gūžtelėjo pečiais Ami. - Nemanau.
- O aš manau.
- Ir manyk,- ji nusijuokė. Aš taip pat. Išlipom iš lėktuvo. Laukėme bagažo. Pasiemę jį visų pirmą važiavome namo pasidėti daiktų. Tada - į restoraną. Ir... ir jūs nepatikėsit. Ten pamačiau.. Niall Horan. Kumštelėjau Ami ir parodžiau į jį. Jis pažvelgė į mane. Nuleidau ranką ir paraudau. Ir nusisukau.
- Kas įsimylėjo,- pradėjo save dainelę Ami.
- Niekas neįsimylėjo, tiesiog keista matyti žmogų gyvai. Ir dar tokį,- gūžtelėjau pečiais ir mes nuėjome valgyti.
- Tu tikrai jį įsimylėjusi! - pavalgius toliau mane erzino Ami.
- Ne! Klausyk, jie mano mėgstamiausia grupė, kaip aš galiu nežiūrėti į vieną iš jų narį?
- Tau nepatinka Niall? - garsiai sušuko Ami. Mes kalbėjom angliškai. Kažkaip pripratom. Visi atsisuko. Netgi Niall.
- Ša! Aišku patinka.
- Tai..
- Bet tai nereiškia, kad aš jį myliu! Ta prasme myliu, bet nemyliu! - garsiai pasakiau. Ir tada abi kaip susitarusios nusijuokėm. Taip viską sumaliau, ir dar mano mina kai tai sakiau buvo tokio... nuskriausto šuniuko.
- Bet tu atrodei.. - per juokus pasakė Ami. Visi į mus žiūrėjo. Galvojau: Nu jūs galit greičiau nusisukt!? Taip ir norėjau tą pasakyti. Gerai, mes dabar stovim kaip kvailelės vidury restorano ir žvengiam. Vau. Spėju, Niall nuomonė tokia: Vau. Ir dar tokių būna. Nuo tokios savo minties pradėjau dar labiau juoktis. Tada pasakiau mamai, kad paimtų mano lagaminus, o mes dar pasedėsim, išgersim kavos. Ji linktelėjo. Pasakiusi adresą. Sedėjom prie staliuko. Aš negalėjau sulaikyti juoko.
- Viskas gana. Mes durnės. - ji gurkštelėjo vandens. Tada vėl pradėjo juoktis ir apspjovė mane vandeniu!
- Atsiprašau,- vis dar besijuokė ji. Visi galvojo, kad mes kvailos.
- Tyliai, o tai mus dar išspirs.. kaip per donaldą ir kiti,- garsiai užšaukiau ir užsičiaupiau. Tada pradėjau kikenti.
- Mes durnos.
- Ahą. Davai baigiam.
- Bet linksma!
- Bet mus tikrai išspirs.
- Bet tu neatkreipsi dėmesio į Niall! - ji užšaukė ant visos kavinės.
- Žinai, tu kaip išprotėjusi fanė. Tikrai.
- Bet aš ne tokia..
- Bet man jis nepatinka.
- KĄ?! - sušuko ji. Vėl visi atsisuko. Tada jau nebeištvėriau.
- MES KALBAM NEKLAUSYKIT VALGYKIT!!.
- Ta prasme patinka, bet.. nu bet aš jo neįsimylėjusi.
- O gal? - ji aiškiai mane erzino.
- Ne! - vėl surikau. Šį kart, ačiū dievui, atsisuko ne visi. Tik Niall.
- Bet šiaip autografą gaut norėtum? Ar foto?
- Tai aišku.
Mes pagaliau kalbėjom ramiai.
- O kuris tau labiausiai patinka? - paklausė ji.
- Cha, žiauriai kvailas klausimas.
- Kodėl? - nustebo ji.
- Nes man jie visi labai labai patinka. Vienodai. Na..
- Na?
- Nežinau. Gal Zayn.
- Taip sakai dėl to, kad jis gražus.
- Ne. Nors jo. Bet jis turi ir labai gražų balsą. O tu?
- Ai.. Nežinau. Liam... arba.. Liam,- nusijuokė.
- Man dar Louis.
- Man dar Niall.
- Man dar visi! - nusijuokiau. Niall visą laiką žiūrėjo.
- Ko jis į mus žiūri? - paklausiau Amandos.
- Nes mes labai durnai atrodom,- rimtai pasakė Amanda.
- Bet taip linksma!
- Mes atrodom taip pat jeigu Agnė pradėtų vaikščiot su kalėdine kepure vasarą.
Aš nusijuokiau. Agnė mūsų pažįstama. Moksliukė.
- Tikrai taip kvailai? - pamačiau vaizdą.
- Tikriausiai. Reiktų ko nors paklausti.
- Tai jo dabar šauksim: Ar mes durnai atrodom!!?
Visi atsisuko. Ir visi pasakė: Ne, tik labai juokingos ir keistos.
- Tai durnai?
- Ne. - pasakė balsas. Pamačiau, kad čia Niall taip pasakė. Aš tokia:
- @#%$#!@^%^$%!!
- Oho,- nusijuokė Amanda. - Stipru!
- Stipru, stipru! Tu girdėjai??
- Taip. O tu pirmą kartą matai kalbantį žmogų?
- Ne. Tiesiog keista.
- Ir dėl to reikėjo taip išsireikšti?
- Aham reikėjo,- nusijuokiau. - Klausyk jis į mane labai žiūri.
- Tai eik!
- Neisiu nenoriu.
- Tu nenori!? Tu bent supranti ką sakai? Gautum ir autografą, ir ką tik nori!
- Negaučiau bučkio,- nusijuokiau. Niall klausėsi.
- Jis girdėjo,- rimtai pasakiau.
- Nešdinamės! - sušuko.
- Tu kvaila.
- Einam.
Ji mane ištempė.
- Tu žinai kokia baisi gėda buvo? Galvojau mirsiu.
- Aš irgi...
- Ir kai jis mane pamatys koncerte..
- Tada tau nieko blogo nenutiks!
- Vistiek. Gėda bus.
*Po kelių savaičių*
Rytoj One Direction koncertas. Koncertas. Koncertas! Buvau bene pamiršusi tą kvailą įvykį kavinėje. Manau, Niall neatsimins.
----
- TIME TO GET UP ONE DIRECTION CONCERT BABE!!! - pradėjo rėkti į ausį Amanda.
- Ami.. Kąąą? Šiandien? Jau?
- If im louder, would you see me, would you lay down, in my arms and rescue me,- dainavo Ami.
- Palauk, dar prisidainuosi koncerte,- tariau ir pasiruošiau.
Po dviejų valandų ėjome iki arenos.
- Turi bilietus? - paklausė Ami.
- Aha.
Sedėsim gerose vietose. Antroje eilėje. Braangiai kainavo, bet dėl jų galiu ir pasistengti.
---
Koncertas prasidėjo.
Niall vis į mane žvilgčioja.
- Jis mus prisimena,- padarė išvadą Amanda.
- Pff bus blogai.
Užsižiopsojau į Zayn'ą. Jis į mane pažiūrėjo. Dainavo ir žiūrėjo gal 3 minutes. Baigėsi koncertas. Pasirašinėjimai. Nenoriu prie Niall.
- Eisi!
- Neisiu suprask kokia gėda.
- Eisi.
Garsiai ginčijomės. Damit, vėl ir vėl man gėda.. Visi žiūri. Apsiraminau. Nieko nebesakiau. Niall mus atpažino.
- Ne aš prie jo neisiu paprašyk tu dviejų egzempliorių. Vienas man vienas tau. Prašau.
- Vistiek jie prie vieno stalo, ir per visus reikės pereiti.
- Damit..
Pirma buvo Liam, paskui Harry, paskui Louis. Tada Zayn.. O jėga Niall paskutinis, neprieisiu.
- Sveikas, Zayn,- pasisveikinau ir nusišypsojau.
- Labas. Nuotrauką, autografą, dar ką nors? Bučkį?
WTF?
- Viską,- nusijuokiau. Ką? Ką aš pasakiau. Viską? Nusifotografavau su juo, jis man pasirašė, ir tada pabučiavo į žandą. Aišku, jis čia visoms fanėms taip. Prie Niall nepriėjau. Dėl to jis susiraukė.
- Ei tu mane pamiršai! - sušuko. O dieve. Ką gi teks eiti.....
- Kodėl nuo manęs pabėgai? - paklausė.
- Mh, gal todėl kad man gėda, nemanai? - su sarkazmu pasakiau. Jis pasijautė nejaukiai. Nežinojo ką sakyti.
- Tu manęs nemėgsti? - pakimusiu balsu paklausė.
- Man atrodo antrą kartą neaiškinsiu, kaip tada kavinėj buvo. Myliu ir nemyliu, patinka nepatinka. Kažkas tokio,- sugebėjau išspausti šiokią tokią šypseną. Jis taip pat. Tada pamiršau, kad Zayn'ui nepasakiau twitterio. Parašiau ant lapelio ir priėjau. Padaviau. Jis nusišypsojo ir aš išėjau. Susitikau Amandą. Išėjom ir ji paklausė;
- Pavyko išsisukt nuo Niallerio?
- Niekas nuo jo net nebandė išsisukt.
- M? Ką girdžiu. Naujiena. Tu jį myli! - pradėjau šaukti ji.
- Oooi, tik nepradėk iš naujo.
- Šįkart nėra Niall.
- Na bent tiek.
- Tai.. tai išsisukai ,ar kaip?
- Ne,- atsidusau. Pamatęs, kad iš kart po Zayn'o einu tolyn, jis pašaukė mane. Ir ką man daryt? Negi bėgt?
- Galėjai. Juokinga būtų antraštė: Išprotėjusi fanė bėga nuo Niall Horan nes bijo.
- Baik,- nusijuokiau. - Bet tada kavinėje.. Mes elgėmės kaip nesubrendusios mergaitės. Nesušvelninus - mažvaikės.
- Taip.. Cha, nenoriu prisiminti.
- Bet tu mane erzinai labiausiai. Ir būtina tau garsiai sakyti, kad aš įsimylėjus Niall. Nesąmonė.
- Atleisk. Kažkaip, vaidinau.
- Cha, tai gal pati įsimylėjai? - nusijuokiau.
- Gal ir taip.
- Oooo.. Congrats! - nusijuokiau.
- Gerai, gal galima apsieiti be pašaipų?
- Gerai, gerai, zyzla.
Grįžom namo vėlai.
- Kur jūs taip ilgai buvot? - užsipuolė mama.
- Mama, juk koncertas. Jis truko gal dvi valandas.. O paskui po kol visi pasirašė, pasifotkino...
Nuėjom į savo kambarį. Niekaip negaliu surasti fotoaparato. Kur aš jį paskutinį kartą išsitraukiau? Kai fotografavausi su.. Zayn!
- Palikau fotiką pas Zayn.
- Tu jau buvai pas jį namuose? - nustebo Amanda.
- Ką čia šneki, aš nusifotografavau ir palikau fotiką. Pff, tu tikrai kvailelė.
- Jeigu jis tave pafollowino, tai susisieksi.
- Bet tai reikės su juo susitikti!
- Tai kas?
- Lengva tau sakyt.
- Tu tikrai įsimylėjai,- sukikeno Ami.
- Ką čia šneki! - paraudau, tada pasiėmiau laptopą.
- Tai tave seka?
- Aha.
- Tai rašyk į DM!
- Skubu, skubu,- nusijuokiau. Pranešimas skambėjo maždaug taip: "Sveikas. Nežinau kaip tu mane atpažintum, ir iš ko, bet aš pas tave palikau oranžinį fotoaparatą. Aš tikrai kvaila. Ir dabar net nežinau, ką daryt, nes.. nes to fotoaparato vis tiek kažkada reikės, o mums reikėtų susitikti, kad tu jį grąžintum. Tikriausiai jau mane žinosi, nes galbūt Niall pasakojo (tada baisi baisi gėda..). Crazy Fan".
- Mh, ir tau būtinai reikėjo rašyti crazy fan? - užsipuolė Ami.
- Ai.. koks skirtumas.
- Gavai žinutę!
- Taip greitai? Toks jausmas, kad jis taip ir laukė kol parašysiu,- nusijuokiau.
"Labas. Žinau, dabar laikau tą fotoaparatą rankose. Na tave aš tikrai prisiminsiu :). Aha, kažką Niall pasakojo. Iš to pasakojimo man buvo daug juoko. Aš galiu privažiuoti ir duoti tau tą fotiką, tik pasakyk, kur gyveni".
- Hahahaha, jis juokėsi dėl to įvykio! - pasišaipė Ami. - Tau nepavyks su juo draugauti!
- Kas sakė, kad žadu su juo draugauti?? Tai aišku, juk čia buvo mūsų topas,- nusijuokiau.
"Ne, aš gal verčiau nesakysiu adreso"
"Bijai?"
"Ne! Tik geriau susitikti. Mano mama įtars."
"Ach.. gerai. Kur ir kada?"
"Rytoj 15.00 parke, prie žalių suoliukų. Aš tave tikrai pamatysiu"
"Neabejoju kad ir aš tave".
"O aš kažkaip abejoju. Nemanau kad prisiminsi"
"Prisiminsiu :P"
- Nieko neberašysiu. Jis įkyrus.
- Tu kvaila? Kalbi su pasaulinio garso žvaigžde, ir dar sakai, kad jis įkyrus.
- Man nerūpi, kad jis garsus.
- Tai tu rimtai įsimylėjai?
- Tikriausiai...
*Kita diena*
- Kelkis, tau pas Zayn!
- Kiek valandų?!
- Dvylikta ryto.
- Tai aš nespėsiu!
- Jeigu nieko tokio nedarysi, sakykim, nestovėsi prie spintos valandą ir nesidažysi.. tai..
- Nee. Šituos darysiu,- parodžiau liežuvį ir išlipau iš lovos. Apsirengiau maikutę su užrašu Forever Alone, aptemptus mėlynus džinsus, baltus su gėlytėmis batelius. Pasiemiau baltą rankinuką ir užsidėjau džinsinį švarkelį. Šiek tiek pasidažiau - patepiau blakstienas ir pasitepiau šviesiai rožiniu lūpdažiu.
- Čiau.
- Sekmės,- pasakė Amanda.
- Gi ne į pasimatymą einu.
- Vis tiek, apsirengei tai liuks.
- Gerai, iki.
- Iki,- apsikabinom ir išėjau. Nuėjau link parko. Iš kart pamačiau tuos nuostabius plaukus. Ką čia šneku. Jam niekad nepatikčiau. Apsimečiau, kad žvalgausi. Kažkoks balsas pasakė:
- Sakei, atpažinsi.
Persigandau. Greitai atsisukau. Uch, čia Zayn..
- Aš išsigandau,- pavaidinau supykusią.
- Atsiprašau, jeigu išgąsdinau. Štai tavo fotoaparatas,- pasakė jis.
- Ačiū.
- Gražiai atrodai.
- Tik nereikia.
- Kas? - nesupratęs paklausė. - Aš rimtai!
- Aha, tu visada taip visiems sakai. Juk tai tavo įvaizdis,- nesupratau, ką sakau. Na ir kvaila.
Jis šiek tiek įsižeidė. Negalėjau to ištverti.
- Atsiprašau. Aš... aš nenorėjau taip grubiai,- atsiprašiau. Jis pakėlė tas nuostabias rudas akis. Tu įsimylėjai, Amanda. Tikinau save. Bet jis tavęs nepastebės. Jis buvo labai arti. Labai. Girdėjau jo alsavimą. Pasidarė nejauku. Bet nieko nedariau. Tiesiog žiūrėjau į tas akis. Nenorėjau nutraukti tokios akimirkos. Jis dar labiau priartėjo... ir.. mane pabučiavo. Bučiavomės ilgai. Ir kas geriausia, kad aš jo neatstūmiau. O gal blogiausia? Jeigu mus nufotografuos.
- Atsiprašau,- jis atsitraukė. Aš nustebusi žiūrėjau.
- Mh, už ką? - nesupratusi paklausiau.
- Už tai.
- Ką?
- Bučinį. Tu tikriausiai nesitikėjai.
- Nesitikėjau, bet... man patiko,- padvejojusi pasakiau. Bijojau apsikvailinti.
- Tikrai? - jo akys suspindo.
- Taip...
Jis žiūrėjo tiesiai man į akis. Kol staiga pasakė:
- Aš tau parašysiu. Ačiū, kad nesipriešinai.
Aš tik linktelėjau. Ir jis nuėjo. Dingo. Stovėjau ir taip norėjau dar kartą pabučiuoti jį. Ir žiūrėti į tas akis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą