13 įrašas

(Skaitydami klausykite http://www.youtube.com/watch?v=HTy54hMMr44)

- Brangioji... Tu neįsivaizduoji kaip sunku tai sakyti,- ji atsiduso. - Mes turime tave palikti. 

- Kaip? - nesupratau.

- Brangute.. mes turime tave palikti. 

- Kaip tai? - vos neverkiau. 

- Mes išvažiuosime. 

- Bet kodėl? Kodėl? - jau verkiau. 

- Mums labai reikia. Ir tu pati esi savarankiška. Kada nors, kai turėsi savo vaikų, suprasi.. kaip man sunku. 

Verkiau. 

- Mama... aš visada tave mylėsiu... visada,- apkabinau ją. Ašaros liejosi upeliais. 

- Ah, jeigu galėčiau dar vieną dieną pabūti.. atsukti laiką atgal ir būti su tavimi.. amžinai,- mama nelaikė ašarų. Akyse prabėgo visos akimirkos su mama. Linksmos ir liūdnos. Kaip ji mane paguosdavo, apkabindavo ir pasakydavo, kad viskas yra gerai. Mama visada sakydavo, kad mane be galo mane myli. Ir niekada nepaliks. 

- Mama, tu visada būsi šalia?

- Taip. Visada, širdyje,- pasakė. Verkiau nesustodama. 

- Mama.. tėti... aš jūsų taip pasiilgsiu. Niekada nepamiršiu tų akimirkų, kai būdavom kartu, kaip juokdavomės, šaipydavomės iš vieno kito... Aš jūsų niekada nepamiršiu. Visada prisiminsiu visas akimirkas. Ir jas laikysiu širdyje,- ašaros liejosi nesustojamai.

- Ach mieloji... Kada nors, kai tu būsi laiminga, tu mus pamirši.. Aš tau sakau. Patikėk. Bet kai atsiras bent menkiausi mintis apie mus.. mes ateisim. Ir tada daugiau niekada nepaliksim.

- Kaip tai? Jūs išvis mane paliekat? Jūs.. mirsit? - išsigandau.

- Ne, dabar dar ne. Bet juk visiems ateina laikas.

- Bet kaip aš viena?

- Tu nebūsi viena. Turi Amandą ir Zayn šalia. Jie tau padės, ir aš tai jaučiu. Kad ir kokių dalykų atsitiks, klausyk širdies. Nekreipk dėmėsio į principus. Sakau iš patirties,- paskutinį kartą pamačiau mamos šypseną. Tą nuoširdžią šypseną. Kurios taip pasiilgsiu.

- O mama, atleisk už viską, ką buvau padariusi ne taip.. už viską . Už tai, kad jus skaudinau.. Ir kodėl tai dariau? Bet... bet kur aš gyvensiu? Nejaugi tai palikimas man? - pažiūrėjau į namą.

- Ne, namą mes parduosime. Surasi kur gyventi. Tik prašau.. tik prašau ne nekęsk mūsų. Mes kitaip negalim, nors taip norim,- mama stipriai verkė. 

- Mama, niekada jums nejaučiau, nejaučiu ir nejausiu neapykantos. Jūs mano mylimiausi žmonės. Ach, aš taip jūsų pasiilgsiu,- apkabinau juos. Atsisveikinimo akimirka. Man sulinko keliai. 

- Iki mieloji. Aš tavęs niekada nepamiršiu,- nusišypsojo ji, mane apkabino ir pabučiavo. Pagaliau prabilo tėtis:

- Myliu tave. Iki. Taip tavęs pasiilgsiu,- jo akys sudrėko, jis apkabino mane ir pabučiavo. Jie išėjo. Likau viena. Tiesiog verkiau. Ir kodėl man?